Keli kilometrai palei ežerą, keli kilometrai iki miško. Toks stačiakampis mažas žemės lopinėlis šalia ežero – Vištyčio Lauko II kaimas. Kaimo teritorijos plotas – 700 ha. Norint apvažiuoti visą kaimą, reikėtų važiuoti 11 kilometrų. Vieną kaimo šoną skalauja didžiulis Vištyčio ežeras, kitam pavėsį duoda Vištytgirio miškas; Grybingirio upelis skiria jį nuo Vištyčio Lauko I kaimo, o mažas upeliukas riboja nuo  Žirgėnų kaimo.

Remiantis vietinių žmonių prisiminimais, kiekviena vieta turi kažką savo ir ypatingo, o kaimo įžymybes vainikuoja stūksantis piliakalnis, vadinamas Vištyčio (Vištyčio Lauko II kaimo) piliakalniu.

Didžioji Vištyčio Lauko II kaimo sodybų dalis įsikūrė 1920–1930 metais. Naujakuriai kėlė vestuves, statėsi trobesius, veisė sodus, augino bites, gimdė vaikus. Visų sodybų trobesiai buvo medinių rąstų, pamatai akmeniniai. Gyvenamoji stuba (suvalkietiškas gyvenamasis namas) buvo dviejų galų, 3–4 kambariai, didelė virtuvė, prieangis. Tvartas būdavo akmeninis arba molinis, kluonas – medinis. Stogai buvo dengti šiaudais, medinėm skiedrom arba čerpėmis. Kai kurie neturtingi kaimiečiai gyvendavo nedidelėse molinėse trobelėse, kur vienam gale buvo kambarys, o kitam – tvartas. Augindavo pora arklių ir kumeliuką, pora karvių, pora veršelių (prieauglio), kurį kartais parduodavo, kartais papjaudavo, 2–3 avis, 3–4 kiaules, kartais – motininę kiaulę, kurios dalį paršelių parduodavo, dalį augindavo. Į turgų keliavo ir nupenėtos kiaulaitės, ir bekonai. Laikydavo daug paukščių: 20 žasų, 10–12 ančių, 3–4 kalakutus, apie 12 vištų. Namuose turėjo būti šuo ir katė.Kiekvienoje ūkininko sodyboje buvo nemažai žemės ūkio padargų: darbinis vežimas, plūgas, akėčios, „drapakas“ (purentuvas),  arklinis bulvių kauptukas, maniežas ir kuliamoji mašina, arpas grūdams valyti.

 
Kaime vyravo gana gausios šeimos (4–6 vaikai).

Būdami aktyvūs Vištyčio Lauko II kaimo žmonės dalyvaudavo įvairiuose Vištyčio miestelio ir Pavištyčio kaimo renginiuose. Pasipuošę, pasitempę susirinkdavo draugėn pasidžiaugti šventėmis, kaimo ar miestelio vasaros ir rudens darbų rezultatais, nevengdavo dalyvauti ir visuomenės gyvenime.

Vištyčio Lauko II kaimo žmonės – nuostabūs, vieningi, taupūs, darbštūs, nepaliekantys kaimyno nelaimėje, atviros sielos, nuo aušros iki sutemų triūsiantys žmonės. Darbštumą stengėsi įskiepyti ir savo vaikams. Mėgdavo vienas kitą pašiepti, vienas iš kito pasijuokti, bet nepiktai. Tai buvo sveikas, saikingas kaimo žmonių pajuokavimas, kuris praskaidrindavo kasdienę buitį, priversdavo sukrusti mažiau darbščius, ne tokius sumanius kaimynus.

1900–2013 metais Vištyčio Lauko II kaime buvo apie 80 sodybų. Šiandien tiksliai nustatytos yra 72 sodybų buvimo vietos, išlikusios 24 sodybos, 47 sodybos nunykusios įvairiais laikotarpiais, 1989 metais įkurta 1 nauja sodyba.

Nuo seno Vištyčio Lauko II kaimo centre,  kelių sankryžoje stovi kryžius. Kasmet gegužės mėnesį, kaip jau kaime įprasta, aukojamos  mišios už Vištyčio Lauko II kaimą, buvusius ir esamus gyventojus.O po mišių – suneštinis kaimo balius.Pasėdėti, pakalbėti, su kaimynais pabendrauti.

Metams einant, didelis kaimas po truputį nyksta. 1923 m. kaime gyveno 334 žmonės, 1970 m. jau tik 169 kaimiečiai, o 2013 metų rudenį buvo 35 kaime gyvenantys kaimiečiai.Stovėję didžiulės veršidės ir kiaulidės ištuštėjo, žvyro karjerą uždarė, kaimo gyventojai suseno ir išvyko. Vieni – pas vaikus į miestus, kiti su mažais vaikais persikėlė gyventi į Vištytį. Po tuputį  kaime įsivyravo nykuma. Kai kurios kaimo sodybos nunyko, buvo nugriautos, o kitos parduotos miestiečiams, mėgstantiems gamtą ir trokštantiems ramaus poilsio.

Vištyčio Lauko II kaime atsirado trys gatvės: Pakrantės, Miško ir Vilties. Gal ir simboliškas Vilties gatvės pavadinimas, tačiau žingsnelis po žingsnelio nunykęs kaimas prisikelia antrajam gyvenimui.

2012 m. gegužės 19 d. virš 120 buvusių ir esamų Vištyčio Lauko II kaimo gyventojų – šeimos su vaikais ir anūkais – susirinko į Šv. Mišias Vištyčio bažnyčioje. Buvo smagu žiūrėti, kad iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Šiaulių, Panevėžio atvyko žmonės. Išsibarstę po visą Lietuvą vėl suvažiavo į Vištyčio Lauko II kaimą. Pasimeldę bažnyčioje, prie kaimo kryžiaus sukalbėję „Tėve mūsų“ už Amžinybėn išėjusius kaimo žmones, giminaičius, kaimynus, visi sugužėjo į erdvų Reginos ir Algirdo Mecutų sodybos kiemą.

Bendravimas sieja žmones. Jau tradicija tampa kaimo žmonių kelionė po Vištyčio kraštą su arkliais kinkytu vežimu. 2010 m.susirinkę Vištyčio Lauko II kaimo žmonės pradėjo naują tradiciją – visiems kartu prisiminti, pamatyti kas brangu ir artima, o gal dar ir neatrasta savam Vištyčio krašte.Taip kasmet sėda kaimo žmonės į arklių traukiamą vežimą ir rieda jau nykstančiais kaimo ar krašto keleliais.

Laikas bėgo, gyvenimas kaime keitėsi. Kiekviena laiko atkarpa paliko savo antspaudą kaimo istorijoje, aplinkoje ir žmonių širdyse. Gimtų namų kvapas, žalia pieva prie namų ar tolumoje tyvuliuojantis ežeras ne vienam Vištyčio Lauko II kaimo gyventojui buvo ir bus ta vieta, kuri vadinama TĖVIŠKE. Išsibarstę po visą Lietuvą, pasaulį, kaimo žmonės nors mintimis ar prisiminimais sugrįžta namo.

Vištyčio miestelio kapinėse netoli vienas kito amžinam poilsiui atgulė senieji Vištyčio Lauko II kaimo gyventojai, buvę kaimynai. Pavardės ant paminklų primena vis kitos šeimos gyvenimą, kitą laiką, kitą istoriją. Buvusių ir esamų kaimiečių prisiminimai, šeimų, pavienių žmonių gyvenimo istorijos yra neatsiejama margaspalvės Vištyčio krašto istorijos dalis. Čia Vištyčio Lauko II kaimas…

 
„Man saulė kelias čia, kaip kėlės,

O žemė Tėviške vadinas“.

Petras Keidošius

Regina Mecutienė