„Ačiū, kad į savo kiemą įsileidote visą Lietuvą“, – pasibaigus Tarmių metams skirtam renginiui „Žodį pasivaikščioti išleisim, kad sugrįžtų“ gražios Vištyčio Lauko II kaimo sodybos šeimininkams Reginai ir Algirdui Mecutams dėkojo regioninio parko kultūrologė Rima Gagienė.

Erdviame etnografinės sodybos kieme sekmadienio popietę iš tiesų skambėjo ne tik taisyklinga suvalkietiška kalba, bet ir aukštaitiškos sutartinės, dzūkiška daina, žemaitiški pasakojimai. Kaip sakė renginio vedėja Daiva Klimavičienė, senieji žodžiai guli mumyse kaip šventos relikvijos. Jie glaudžiasi prie mūsų atminties ir išminties, prie mūsų istorijos. Sodo pavėsyje susispietę sodybos svečiai ne kiekvieną tarmišką žodį jau galėjo ir suprasti. O žinojusieji, ką reiškia vereščėkai, aparelė, perynos ar kitos tarmybės, buvo netgi prizais pamaloninti.

Bet visų ausiai suprantamai skambėjo ir kvepėjo duona, duonela, duonukė, danuta… Šie žodžiai, kaip ir skulptūrų grupės „Duonos kelias“ ekspozicija (autorius – kalvarijietis tautodailininkas Antanas Lastauskas) kiemo atšlaitėje, lino rankšluosčiu pridengtas kepalas naminės duonos, kurios riekelėmis buvo apdalytas kiekvienas, tarsi sujungė visą renginį.

Jame lyg kokioje mozaikoje suspindo visa Lietuva. Apie savo kaimucį dzūkiškai pasakojo vilkaviškietė Ona Gabartienė, dainą apie nūcieną užtraukė po šv. Mišių Vištyčio bažnyčioje kartu su kitais renginio dalyviais į Mecutų sodybą atvažiavęs klebonas Linas Dūkšta, žemaitiškai savo kelionės į Pajevonį istoriją porino Pajevonio vidurinės mokyklos direktorius Paulius Dausinas. O jau daugiau kaip 40 metų Vilkaviškyje gyvenanti telšiškė Birutė Jotautienė sakė Suvalkijoje ilgai neklaidžiojusi: „Tiesiai į darbą ir už vyro.“ Aukštaitės „iš pa Utenas“ marijampolietė Nijolė Linionienė ir vilkaviškietė Zita Kumpienė skaitė uteniškės autorės R. Katinaitės-Lumpickienės eiles, marijampolietė nuo Panevėžio Audronė Šlyterienė su kitomis moterimis padainavo unikalių aukštaitiškų sutartinių. Programą paįvairino folkloro ansambliai „Šilojai“ (Vištytis), „Gražupis“ (Gražiškiai) bei „Sūduviai“ (Vilkaviškio kultūros centras). Pastarojo narė Tamara Leonavičienė bei bartninkietė Teresė Narbutavičienė pasakojo šmaikščias suvalkietiškas istorijas. Joms antrino gražia bendrine kalba renginį vedusio mūsų kolegos, „Santakos“ žurnalisto Andriaus Grygelaičio penkiametis sūnus Titas. Mažasis šnekovas yra vaikų folkloro konkurso „Tramtatulis“ regioninio turo dalyvis.

Svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų Maksiminas Karaška sakė jau ir nežinąs, kokia tarme kalbantis, gal kokia „suamerikonėjusia suvalkiečių“. 1940 m. iš Būdviečių kaimo (Pajevonio sen.) jis iškeliavo būdamas ketverių metų, bet iki šiol išsaugojo didžiausią savo turtą – kalbą, lankydamasis gimtajame krašte domisi giminės istorija.

Vištyčio regioninio parko darbuotojų sumanytas ir kartu su Vilkaviškio kultūros centro etnografe Nijole Skinkiene suorganizuotas renginys, manau, pamalonino kiekvieno širdį. Esame viena tauta, o kaip gražiai skirtingai kalbame. Ir susikalbame, ir susibendraujame. Ypač ten, kur įkvepianti aplinka, svetingi šeimininkai.

„Čia labai gera protėvių dvasia“, – ne be reikalo taip sakė senąją giminės sodybą antram gyvenimui prikėlę Mecutai. Saugomų teritorijų tarnybos organizuotame etnografiškiausios sodybos konkurse ji tapo laureate. Sodybos puoselėjimu šeimininkų rūpesčiai nesibaigia. R. Mecutienė užsimojusi parašyti savojo kaimo istoriją, tam sulaukia ir kaimynų palaikymo. Tarmių metams skirtai šventei atkėlę sodybos vartus, pro kuriuos atėjo tikrai nemažai žmonių, Mecutai sako, kad ir tokie renginiai, kaip šis, padeda išlaikyti nykstančio kaimo dvasią.

Laima VABALIENĖ