Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM organizavo konkursą „Gražiausia etnografinė sodyba Lietuvos saugomose teritorijose“. Šią vasarą nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose buvo renkamos etnografiškiausios – gražiausiai tvarkomos ir atspindincios tam regionui būdingą tradicinę architektūrą – sodybos. Visų parkų direkcijos konkursui turėjo pasiūlyti po tris sodybas. Vištyčio regioninio parko direkcija vertinti pristatė dvi Pavištyčio kaimo sodybas – Juozo Vyzo ir Marijos Kinderytės-Gelgotienės bei Reginos ir Algirdo Mecutų sodybą iš Vištyčio II lauko kaimo.

Komisija vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir jo priklausinių bei pagrindinių fasadų atitiktį to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, mažosios architektūros statinių isikomponavimą sodyboje.

Konkurso nugalėtojomis tapo dvi sodybos iš Aukštaitijos bei Dzūkijos, dar šešios įvertintos padėkos raštais už tradicinės gyvensenos puoselėjimą ir tęstinumą. Tarp jų pateko ir Mecutų sodyba, kurią pristatė mūsų parko direkcija.

Regioninio parko teritorijoje yra daug gražiai tvarkomų sodybų, bet tik nedaugelis atitinka tokiam konkursui keliamus reikalavimus. Sodybą sudarantys pastatai, želdiniai (sodas, gėlių darželis, medžiai), kiemo erdvės ir mažoji architektūra (vartai, šulinys, aviliai, kryžius) turi atspindėti regiono specifiką, gyvenseną.

Tvarkingai pnžiūrima Juozo Vyzo sodyba, esanti Pavištyčio kaimee. Sodyba pradėjo kurtis prieš 80 metų, apie 1927 metus. Senasis šeimininkas Juozas Vyzas pirmiausia asistatė medinį namą, kuris po rekonstrukcijos iki šių dienų išsaugojo daug pouošybos elementų. Kartu statomam tvartui naudojo čia pat surinktus lauko akmenis ir drėbtą molį. Abu pastatai stovi ir šiandien. Kluonas buvo sugriuvęs ir atstatytas.

Čiagyvena jau trečioji Vyzų giminės karta, nelaužanti tradicijų kiekvienoje kartoje užauginti po naują sodybos šeimininką Juozą. Anūkas Juozas, paveldėjęs sodybą, joje lankosi tik savaitgalials ir per atostogas, tačiau stengiasi, kad sodyba būtų tvarkinga. Remontuodamas namą, viduje viską paliko taip, kaip perėme iš savo tėvų: kinivarpų pagraužtas, sudūlėjusias sijas, senų sienų fragmentus. Čia visada tvarkingai nupjauta pievelė, išpuoselėtas gėlynas.

Marijos Kinderytės-Gelgotienės sodyba įsikūrusi labai gražioje vietoje Pavištyčio kaime, netoli Pavištyčio piliakalnio ir Grabausko ežerelio. Čia gyvena jau šeštoji Kinderių giminės karta. Mirus penktos Kinderių kartos senoliams, gražiai prižiūrimą sodybą paveldėjo Marija Kinderytė-Gelgotienė. Tačiau vasaras ir savaitgalius joje leidžia visa gausi Kinderių giminė.

Nors pavardė ir pasikeitė, bet visi lig šiol sodybą vadina Kinderyne.

Atokiame vienkiemyje sodyba pradėjo kurtis prieš 150 metų. Visi sodybos trobeslai tvarkingai sustatyti apie vieną erdvų keturkampi 30 arų kiemą, būdingą Sūduvos kiemų užstatymui. Sodyboje išlikę ketun seni pastatai -stuba, įdėtis, kluonas ir tvartas bei neseniai pastatyta pavėsinė byloja, kad čia kūrėsi vidutinio stambumo ūkis.

Dvigalė stuba, statyta prieš pusantro šimto metų, išstovėjo nerestauruota apie aštuonis dešimtmečius. Stubą pradėta restauruoti prieš 70 metų. O paskutiniaisiais metais ji suremontuota šiuolaikiškomis medžiagomis. Iki šių dienų išlikę seni pamatai, perdangos sijos, gegnės, sienojai.

Prie vieno stubos šono prigludęs tvora aptvertas gėlių darželis (rūtadaržis). Sodyboje dar išlikęs labai senas kaštonas.

Klėtis, statyta kartu su stuba prieš 50 metų, nepakitusi išliko iki šių. Žemos durys su išlikusia veiklančia spyna, be įmantrių puošybos elementų. Kadangi Kinderių šeimyna buvo didelė (vienu metu čia gyyeno net trijų kartų palikuonys), tai mergos miegodavo klėtyje. Kad per šalčius nesušaltų, pečiuje (duonkepyje) įsikaitindavo apvalų aknienuką ir, susisukusios į drobulę, raičiodavo pataluose, kad šie sušiltų. O kartais mama, iškepusi duonos kepaliuką, susukusi į drobelę leisdavo mergoms nusinešti į klėti patalams pasišildyti.

Tvartas statytas prieš 70 metų priešais klėtį, kaip ir priklauso senai suvalkietiškai sodybai. Pastatytas iš lauko akmenų ir molio. Akmenis tašė pats šeimininkas.

Kluonas, statytas prieš 70 metų, Kinderių šeimynai kainavo labai brangiai, mat, labai pabrangus medienai, už vieną rąstą reikėdavo užauginti bekoną.

Antrą šimtmetį įpusėjusi sodyba visus tuos dešimtmečius garsėjo kaip viena iš tvarkingiausių sodybų su labai darbščiais, tvarkingais, vaišingais visų kartų Kinderių giminės šeimininkais. Lig šiol sodyboje išsaugota daug įvairių darbo įrankių, buities reikmenų, nuotraukų. Marija Kinderytė-Gelgotienė ir jos broliai labai vertina ir brangina senolių palikimą, tad ruošiasi kluone įrengti muziejų.

Konkurso komisija geriausiai įvertino Reginos ir Algirdo Mecutų sodybą, įsikūrusią Vištyčio II Lauko kaime. Kad sodyba igautų toki patrauklų vaizdą, šeimminkams, įsigijusiems ją prieš ketvertą metų, reikėjo iš peties paplušėti. Kaskart pasidžiaugdavo, kai po sunkių dienos darbų iš brūzgynų pradėjo kyšoti ne tik stogas, bet ir namo sienos pasimatė, o išpjovus visus kemsynus ir palypėjus ant kalvelės, atsivėrė nuostabus kraštovaizdis.

Darbas vijo darbą. Šeimininkai stengėsi kuo autentiškiau restauruoti seną, prieš 90 metų statytą dviejų galų namą, palikdami senas sijas. Senas dvivėres duris pakeitė naųjomis, bet tokiomis pat žemomis kaip ir senosios.

Sodybą įsigiję vilkaviškieičiai pasakojo,kaip po kruopelytę rinko sodybos istoriją. Po kiekvieno pasakojimo vis dėliojosi datos, čia gyvenusių žmonių likimai.

Sodyba pradėjo kurtis apie 1880- uosius metus. Pasakojama, kad sodybos pastatai, metams bėgant, vis būdavo remontuojami ar perstatomi naujai. Pirmojo sodybos šeimininko Arlausko sūnus Kazys su žmona Elena sodyboje gyveno iki Pirmojo pa-saulinio karo. Sodybos savininkai keitėsi keletą kartų.

Mecutai paliko senus, prieš 130 metų statytos stubos, kuri sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, pamatus. Iš akmenų ir drėbto molio statytas tvartas, bebaigiąs skaičiuoti devintą dešimtį, praidėjo griūti, taigi darbų dar laukia. Šeiminmkai gražiai „aptaisė“ mediniu rentiniu iš akmenų be jokio betono sukrautą. šulinį. Tokiais darbščiais kaimynais džiaugiasi vietiniai kaimo gyventojai, džiugu visiems, kad žmonės sugeba atkurti ir tausoti tai, kas buvo kurta prieš daugelį metų.

Regioninio parko darbuotojai viliasi, kad kasmet daugės ne tik saugančių senąsias sodybas šeimininkų, bet ir naujakuriai stengsis, kad jų sodybos neatrodytų kaip “svetimkūniai” gražiame krastovaizdyje.

Rimutė Gagienė