Vištyčio pagiriais vaikystė mano skuodžia
Ir pliauškina kanapių botagu.
Pribarsto kaminai ant sodo vyšnių suodžių.
Sekminių driekenos ant žalmargių ragų.
Pro krūmus mirksi Žabalangio langas
Ligi naktovidžio, o kartais – lig aušros.
Ten sako raganos ir nelabieji lankos.
Mamos ąsočiai dingsta nuo tvoros.
Dėl jų piktai kasvakar tėvas baras
Su čebatuotu juodu čigonu.
Saulėlydžiu į Barščiabalę garas
Nusėlina nuo Mieslaukio kalnų.
Pušinbalėj girtuoklės ir mėlynės
Nuo žemuogių liepsnojanti Griova.
Ten Sūrinis, žvairuojantis iš plynės
Ten Beržinio atotaka dulsva.
Per vasarą – saldus medus kamanių
Aviečių dilgėlynai kupini,
O jei žvejonę kokią kas sumanė.
Mirksti perdien lig bambos vandeny.
Į pievą tėvas išveda, išbrukęs
Neklusnų grėblį į gležnas rankas.

Nedidelis tas mūsų tėvo ūkis
Skolų vėduoklę iš paskos velkąs.
Bet reikia jam piemens
Į mišką bandą
Kaimynai paeiliui išvaro su aušra.
Ir kleketų daina po boružes sklando.
Ar dargana, ar – ačiū Die – giedra.
Čia viskas mano, man padovanota.
Ta plynė, tie kalnai, ana vyšnia.
Ir tos bažnyčios, po rarotų.
Močiutė gobė skepeta mane.
Su „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“
Suklaupdavo prie stalo ir malda
Žodžius į naktį – be kablelių – vijo
Ir užmigdydavo prieš „amen“ visada.
Ant Kūčių stalo avižų kisielius,
Aguonų pienas, tulpės languose
Viena kvaptim su sapno cukrum siejos
Ir su gerąja židinio dvasia.
Kukli eglutė. Ant šakų mamulės
Žaislai, iš popieriaus ar skuduro kirpti.
Ir katinas ant pryžedos prigulęs.